- dugnolis
- dugnõlis sm. (2)
1. Kos212 storoji, akloji žarna, dūblingė: Dugnõlis sugedo, ir nukrito veršis Up. Ligoninėj išpjovė dugnõlį Grš. | Dugnõlį palik vėdarams daryti Vvr. Iš dugnõlio geras vėdaras išeis Kal. ║ vėdarai: Atnešiau tau iškepusi dugnõlį Mžk. Visims davė po galelį [vėdarų], o tam vienam dugnolẽlį KlvrŽ. ^ Lygios lankos, gryni moliai, mūsų vyrai kaip dugnõliai (riebūs, tvirti) ž. Papampęs [veršis, vaikas] kaip dugnolaitis Šts.
2. sėdynė, užpakalis, dugninė: Aš jį užauginau ir į dugnolį kelis kartus esu įkrėtęs rš.
3. prk. riebus, storas žmogus: Tavo vaikas tikras dugnõlis Mžk.
◊ į dugnõlį įdė́ti užvalgyti: Biškį jau į dugnõlį įdė́jo KlvrŽ.
Dictionary of the Lithuanian Language.